“Ar šokam ar nešokam, vis tiek esame kvailiai. Tai galime šokti.”
~japonų patarlė
“Nešok šokio. Leisk šokiui šokti tave.”
~Gabrielle Roth
Mokydamasis mokykloje, iki 16 metų aš išvis neidavau į mokyklos diskotekas, o klasės “žiburėlius” palikdavau, vos tik prasidėdavo šokiai – nes tikėjau, kad nemoku šokti.
Hipnotizuojanti ir užburianti diskotekos erdvė bei išsišiepę sušilusių draugų veidai buvo man nepasiekama galaktika, kurios dalimi aš labai norėjau būti, bet.. nežinojau, kaip.
Papasakok man labiau apgailėtiną jausmą.
Aišku, kad nepaisant to, vis tiek labai norėdavau šokti – nes mačiau, kaip tai veža kitus, nes visu savo kūnu jaučiau, kaip man tai patiktų ir kaip muzika bei ritmas tiesiog verčia mano kūną judėti ir džiaugtis - bet kažkoks nematomas blokas vis tiek neleisdavo man šokti.
Kažkur giliai paslėptas įsitikinimas, kad egzistuoja tas “neteisingas” judesys, kurį padarius, manęs iš karto atsižadėtų draugai, o žmonės vos pamatę mane gatvėje imtų pašaipiai šnabždėtis tarpusavyje – kokia gėda!..
Todėl verčiau visai nerizikavau.
Nuo to laiko praėjo daug metų ir staiga aš atradau save situacijose, kuriose aplinkiniai mane ėmė laikyti šokėju ar bent jau “gerai šokančiu”.
Pirmiausia ėmiau girdėti komplimentus iš draugų bei pažįstamų. Ir nekreipiau į tai per daug dėmesio – nes visi žino, kad savo mamai ir močiutei tu visada esi geriausias šokėjas, todėl šiame kontekste draugai tiesiog “nesiskaito”.
(Neapsimetinėsiu perdėtai kukliu ir neneigsiu, kad girdėti pagyrimus man buvo malonu – nors kitiems daromas įspūdis nėra mano šokio tikslas, tačiau aplinkinių dėmesys buvo tas šalutinis efektas, kuris man neabejotinai patiko.)
Bet kai šokant viešose erdvėse prie manęs pradėjo prieiti nepažįstami žmonės, tam, kad pasakytų, kaip jiems patiko stebėti mane šokant – tapo tikrai įdomu.
Ypač turint omenyje, kad formalus mano šokių išsilavinimas yra tiesiog apgailėtinas.
Taip, aš esu lankęs lindyhop užsiėmimus ir šiuolaikinio šokio pamokas pas nuostabų šokėją bei mokytoją Vytį Jankauską. Bet juos kartu sudėjus vargu ar gautųsi daugiau, nei 8 mėnesiai užsiėmimų – du kartus per savaitę, po vieną valandą:
2 valandos per savaitę x 4 savaitės per mėnesį x 8 mėnesiai = 64 valandos šokio pamokų.
Kai prisimeni “10 000 valandų taisyklę”, teigiančią, kad tu turi investuoti 10 000 valandų intensyvaus, fokusuoto darbo, jei nori tapti ekspertu kažkurioje srityje – vargu ar tos 64 valandos šokio pamokų nulėmė tai, kad aplinkiniai ėmė priskirti man ”gero šokėjo” etiketę.
Visas reiškinys tampa dar keistesnis, kai prisimeni, kad tiek šiuolaikinio šokio, tiek lindyhop’o judesiai labai skiriasi nuo tų, kuriuos aš paprastai naudoju vakarėlyje, naktiniame klube, koncerte ar festivalyje – mano įprastose šokio aikštelėse.
Galiausiai, turiu prisipažinti, kad aš esu tikrai prastas šiuolaikinio šokio šokėjas ir dar prastesnis lindyhoperis.
Tai kame replės?
Skaityti toliau ...
